Pagrindiniai mitų tipai. Mito tipai

Interneto mito ir tikrovės kūrimas, Blog Archives

Justinas Lingevičius Asmenybių vaidmuo, jų veikla ir įtaka yra neatsiejama nuo mąstymo ir kalbėjimo apie valstybę, valstybingumo kūrimą ar kultūrinį jos pagrindą. Tačiau ar nėra taip, kad iškiliomis laikomos asmenybės pavirsta ar, tiksliau sakant, mūsų pačių yra paverčiamos mitologinėmis, nebesiejant ir nekvestionuojant jų veiklos ir vaidmens, o tik susikuriant mums palankius ir dominuojančiais naratyvais tampančius mitus?

Nerija Putinaitė. Apie mitus, asmenybių vietą juose ir įtaką Lietuvos tapatybei klausinėjo Justinas Lingevičius. Justinas Lingevičius: Pokalbį pirmiausia norėčiau pradėti klausimu, ar apskritai egzistuoja mitai apie asmenybes, ar jie yra aktualūs Lietuvos tapatybės kontekste? Nerija Putinaitė: Mitai egzistuoja, o asmenybės, jų veikla yra įpintos į mitus. Skirtingi laikotarpiai pateikia skirtingas interpretacijas.

Pavyzdžiui, pernai minėjome K. Donelaičio metus ir jį jau prisimename kaip liuteronų kunigą, tačiau sovietmečiu buvo kuriamas jo kaip ateisto, vedančio būrus į pagonišką gamtos garbinimą, įvaizdis.

Tai reiškia, kad pati asmenybė tiek kaip užsidirbti pinigų neturint pinigų internete į kontekstą, jog turime kelti klausimą, ar toks asmenybės sumitinimas atitinka istorinius įvykius, kaip ta asmenybė atrodė, interneto mito ir tikrovės kūrimas ji buvo.

Pagrindiniai mitų tipai. Mito tipai

Priešingu atveju gyvensime mitais ir mituose. Basanavičiaus asmuo buvo sumitintas tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu. Todėl dabar mes turime klausti, kas jis buvo, kokia jo reikšmė?

Tą turime daryti tam, kad atsivertume istorinei tiesai. Kiek svarbu plačiai paplitusius mitus perkurti, rekonstruoti arba dekonstruoti ir apskritai — ar tą reikia daryti? Tai nereiškia, kad mitas naikinamas, tik abejojama kai kuriais elementais. Mito atveju teigiama asmenybė įgauna šventumo pavidalą, tampa neliečiama.

Reakcija buvo tokia todėl, kad nauja asmenybės reikšmės interpretacija reiškė ir mito rekonstravimą.

Nijolė Laurinkienė asmeninė nuotr. Ar jį galima sieti su tautosaka ir apskritai su žodine liaudies kūryba?

Sulaukta kaltinimų, kad apskritai suabejota Lietuvos nepriklausomybe. Tai leidžia suprasti, kaip plačiai mitas apima. Šiandien aš matau S. Nėries sumitinimo tendenciją, nes neįvyko jos kritinis vertinimas. Nebuvo diskusijų siekiant atskirti jos kaip kūrėjos vaidmenį nuo jos asmeninio pasirinkimo motyvų. Žiūrint iš visuomenės perspektyvos, mums yra svarbūs žmogaus pasirinkimai, kokią žinią skelbia asmenybė savo darbais.

Ir mes negalime sakyti, kad tai, ką pasirinko S.

  1. Kaip uždirbti paliktus pinigus
  2. Mitas ir tautosaka | ugiprijuostes.lt
  3. Lituanistų miestelis

Nėris, yra pateisinama. Dabar ją linkstama ir bandoma sumitinti kaip kentėjusią ir dėl pasirinkimo skaudžiai išgyvenusią būtybę, tarsi asmeninė kančia pateisintų bet kokius pasirinkimus.

Daug lengviau yra sumitinti tas asmenybes ar net reiškinius, apie kuriuos mažai žinome. Manau, kad lietuviškoje tapatybėje labiausiai yra sumitintas pagoniškumas, nes rimtų duomenų apie senuosius pagonis nėra išlikę.

interneto mito ir tikrovės kūrimas be indėlių brokerio premijos

Man taip pat yra įdomus tarpukario Vytauto sumitinimas, kuris buvo visiškai ištrintas sovietmečiu, mito reikšmes perkeliant į patį Žalgirio mūšį. Mitų formavime labai svarbų vaidmenį vaidina politika, nes tarpukario Lietuvoje Vytauto sumitinimas buvo naudojamas politiniais tikslais. Politikoje yra jaučiamas visuomenės mobilizacijos poreikis, todėl dažniausiai to siekiama tokiais mitiniais įvaizdžiais.

Kiek sovietmečiu egzistavęs asmenybių kultas iškraipė asmenybių vaidmenį visuomenėje? Įdomiausia, kad į tarybinį pasakojimą įpintos asmenybės, kurios atrodė iš principo nederančios. Tarybinė mitologija taip sugebėjo adaptuoti Maironį, kad neliko nei kunigo, nei visuomenės veikėjo — tiktai lyrinis poetas.

Interneto mito ir tikrovės kūrimas tikrovė mitų kūrimo prasme buvo tobula, nes labai laisvai elgėsi su asmenybėmis ir istoriniais faktais, mitologinis laukas buvo labai platus. Jis apėmė ir dabartį. Proletariatas kaip klasė buvo sumitintas, taip pat ir viešumoje matomi žmonės, pavyzdžiui, inteligentai, rašytojai, kūrėjai.

Rita Repšienė. Tarp mito ir dabarties, arba Šių laikų mitologija (1)

Totalitarinė valdžia rėmėsi mitais apie gyvus asmenis. Jie buvo lojalūs režimui, bendradarbiavo, kūrė tam tikrus gyvenimo ar asmens įvaizdžius, kurie atitiko ideologiją. Tokiomis asmenybėmis nebuvo galima ir leidžiama abejoti, nes jie tarsi įkūnijo ideologiją. Todėl ir tapo mitais dar būdami gyvi.

Kai mirdavo, jie net negalėjo būti palaidoti kaip norėtų, buvo rengiamos specialios laidotuvės, pritinkančios tokiems asmenims. Kaip galutinis paliudijimas, kad visas jų gyvenimas teisingas ir neginčijamas.

grynoji pamm sąskaita parinktys 2 valandoms

Juk nei apie partinius asmenis, nei apie kūrėjus nebuvo blogų žinių. Buvo pasiektas toks lygis, kad melžėjos buvo paverstos mitinėmis būtybėmis — rodoma, kad primelžia didelius kiekius ir paskui apdovanojamos medaliais.

Taigi kurta ištisa mitinė tikrovė, pripildyta mitinių didvyrių kiekvienam gyvenimo atvejui, parodant, į ką reikia lygiuotis.

Nerija Putinaitė: „Tikrovė priverčia visai kitaip žiūrėti į asmenybes“

Tai — tam tikros iš viršaus nuleistos tapatybės įtvirtinimas? Totalitarinės valstybės sąlygomis yra galimybių monopoliškai palaikyti mitus. Valdžia vienakryptiškai gali konstruoti žmonių sąmonę ir jauseną. Vis dėlto ir laisvoje valstybėje žmonės be mitų negali gyventi. Bet demokratinės valstybės sąlygomis ir esant nuomonių įvairovei, kur nekontroliuojami rašytojai, kūrėjai ar mokslininkai, mitai konstruojasi spontaniškai ir kinta daug laisviau. Vyksta laisva konkurencija tarp mitų. Apskritai mitai interneto mito ir tikrovės kūrimas reikalingi, nes vienija visuomenę.

Tačiau jos nepavergia būtent tie, kurie spontaniškai kyla iš visuomenės gyvenimo. Kol mitas kuriasi, laisvai gyvena, vystosi, keičiasi, jis veikia kaip labai pozityvus dalykas.

Bet taip būti negali, be mitų visuomenė neegzistuoja. Tačiau didžiausias pavojus, kai mitas imamas kontroliuoti, panaudojant savo asmeniniams pirmiausia — politiniams tikslams, visuomenei pavergti, tokiu atveju jis išsigimsta.

Jeigu kokia nors partija ar vyriausybė mėgintų tam tikrą interneto mito ir tikrovės kūrimas įtvirtinti įstatymu ir pasakyti, kad jis bus pagrindinis per amžius, bus aiškus ženklas, jog Lietuvoje tiek ir tėra tos demokratijos. Išlikęs įspūdis, kad iš literatūros, istorijos pamokų išsinešame ganėtinai stereotipinius įvaizdžius apie reikšmingas asmenybes. Tuomet lieka neaišku, ar tai istorijos politikos pasireiškimas, ar galbūt dar sovietmečiui būdingų mitų užstrigimas mokyklų programose?

Ir dabar kyla diskusijų bangos dėl lietuvių literatūros programų. Problema, kad tam tikri vaizdiniai per ilgai užsibūna vadovėliuose ir paėmus jį į rankas galima interneto mito ir tikrovės kūrimas, kad kai kurie jų yra atgyvenę.

Pavyzdžiui, atsitiktinai varčiau vadovėlius ir radau, kad Antanas Baranauskas smerkiamas kaip išdavęs tautinius idealus: vyresniame amžiuje labiau propagavo krikščioniškąją, katalikiškąją Lietuvą. Jo jaunystės darbus suprantant kaip gamtiškosios beveik pagoniškosios Lietuvos garbinimą, interpretuojama, kad jis išdavęs lietuviškumo idealus.

Tokia interpretacija galiojo prieš daugelį metų, dabar vertiname kitaip. Bet ji iki šiol išlikusi kaip iki galo nereflektuotas štampas. Galbūt taip reiškiasi ir švietimo sistemos nelankstumas. Iš dalies tai neišvengiama, bet švietimo sistema atsilieka nuo skaitančios, plačios visuomenės, kurioje vyrauja įvairesni požiūriai.

dvejetainių parinkčių treniruoklis

Tai gali būti paaiškinama ir bendros kultūrinės bei mokslinės apykaitos ir sąveikos seklumu. Ar naujų aukso amžių iškėlimas iškelia ir naujus herojus? Galbūt jų yra ir daugiau, bet yra trys ryškiai išsiskiriančios ir jos gyvena tuo pačiu metu. Jei kas nors tikrovėje su tauta, visuomene ir valstybe įvyktų radikaliai neigiamo ar — atvirkščiai — pozityvaus, vėl iš naujo kiltų iššūkiai paaiškinti tapatybę.

Aiškindami save mes labai specifiškai traktuojame ir remiamės praeitimi. Postmodernistai mąstytojai daug kalbėjo apie tai, kad mes vis mėginame grįžti į praeitį, ji mums nėra užbaigta, mes vis atsigręžiame ir kasinėjame ją, kad atrastume tai, kas mums gali padėti susivokti dabartyje.

interneto mito ir tikrovės kūrimas

Todėl tiek mes, tiek tapatybė yra kv variantų analizė specifinėje situacijoje — nuolatinėje praeities archeologijoje ieškant atsakymo apie tai, kas esame dabar. Tarkime, didžiausias konfliktas dabar yra dėl lietuvių kalbos, kokia ji turi būti: ar ji turi prisitaikyti prie tikrovės, ar turi būti lengvai vartojama kad ją galėtų kurti ir vystyti kiekvienas kaip kam yra patoguar reikia išlaikyti jos grynumą kontroliuojant.

Jeigu galvojame, kad kalba yra pagrindinis tapatybės šaltinis, tuomet ją reikia išgryninti, kad kiti šaltiniai neužterštų.

Bet jeigu galvojame, kad kasdieniame gyvenime galime kalbėti dviem kalbomis ir vis tiek būti lietuviais, tokiu atveju kalbos ir tautinės tapatybės santykis yra visai kitas. Diskusijos dėl kalbos parodo vieną iš konfliktiškų elementų, bet jų gali būti gausybė: tikrovės reiškinių vertinimo susikirtimai, požiūriai, kaip turime elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Pavyzdžiui, santykis su Rusija, Vakarų pasauliu ir jų kultūra. Ar televizija turi transliuoti vakarietiškas laidas ir filmus originalo kalba su subtitrais, ar jas versti? Ar rusiškas laidas su subtitrais, o vakarietiškas versti? Tai yra tapatybės klausimai, ko mes siekiame.